Taigis, sapnavau, tokią draugę, ir jinai buvo kirpėja. Visas veiksmas vyko Vilniaus senamiestyje (konkrečios vietos negaliu parašyt) ir aš dar buvau su kažkuo, veido nemačiau. Mes sutikom tą draugę (Ed iš paren), prie kirpyklos, kurioje jinai dirbo. Jinai buvo apsirengus chalatu melsvu ir turėjo rankose dideles žirkles. Jinai pas mane paklausė, gal nori apsikirpt... ir pavadino į kirpyklą užeit, bet aš atsisakiau. Po to mes bekalbedamos tryse nuėjom pasivaikščiot, vaikščiojom po senamiestį. Ir staiga aš persigalvojau ir užsimaniau apsikirpti, bet draugė sako, jau vėlu, mes toli nuo kirpyklos, kur aš dabar tave apkirpsiu? Ir jinai labai akcentavo kad nėra veidrodžio, ir be jo negalima kirptis. Tuomet mes vienoj kioskelėj pamatėm veidrodį, ir draugė sako: paklauskim, gal mus įsileis į vidų, galėsiu ir jas apkirpti, ten sėdėjo dvi moteriškės. Bet jos mums neatidarė durų, tik truputį pravėrę duris iškišo pro jas tą veidrodį. Mes jį pasiėmę, nuėjom per bromą į kiemo vidų. Ten buvo kažkoks nedidelius tuščias baseinas, ir aš su ta drauge kirpėja į tą baseiną įlipom, jinai ant krašto pasidėjo veidrodį ir man pradėjo kirpti. Aplinkui greitai atsirado daug žmonių kurie tiesiog į mus žiūrėjo. Plaukus patrumpino labai smarkiai, vos vos tesiekė pečius. Ir aš užpykau, kad taip trumpai nukirpo, ir aš išlipau ir nubėgau vėl per tą bromą ir tiesiai per gatvę (net keista kaip aš po mašina nepalindau) bebėgant tik išgirdau mašinų stabdžius, atsisukus dar pamačiau kaip kelios mašinos susidūrė, bet aš taip ir nubėgau, begalvodama, jėgutėliau ką aš padariau...