Šiaip mane visados baugina tokie sapnai, kai sapnuoji mirusius žmones, su jais kalbiesi ar jie su tavim kalbasi. Taigis, sapnavau kad, kažkur esu prie namų vartelių, gatvėje... su kažkuo kalbuosiu. Tiesiog matau vartelius ir matau kai pro juos įeina kažkoks nedidelis žmogus su kapišonu, tamsiai apsirengęs - lyktais pilkai, susikūprinęs. Ir eina toliau įvažiavimu prie namo. Ir aš pagalvojau, kad namuose nieko nėra, tai reikia bėgti ir pažiūrėti ko nori - ir nubėgau paskui jį. Jau beeinant prie garažo pamačiau, kad M_* sėdi ant suoliuko prie garažo ir siuva kelnes, dar pagalvojau... geras rado kur sėdėt be kelnių. Ir kai pasisukau už namo, ir jau mačiau namo duris, prie namo buvo toks vaizdas: vyriškis stovėjo prie durų pakėlęs ranką prie skambučio o M_* stovėjo jam už nugaros ir taisėsi kelnes. Man pasisveikinus, atsisuko dėdė K. (kuris realiai yra visai neseniai miręs - rudenį) Ir dėdė pradėjo diktuot numerius bei ženklus. Aš ėmiau dairytis kur, kuo užsirašius, ir dairiausi pievoje - žalia spalva. Tokia mintis buvo kad, reikia kokia kreida užsirašyt ant tako... Bet nieko neradus, sakau: palaukit aš einu atsinešt kuo užsirašyt. Ir užlipus laiptais (realiai laiptai irgi yra) pasiėmiau tušinuką ir baltą popieriaus lapą, sasiuvinio dydžio. Bet M_* nenorėjo išleist manęs, ir laikė duris, sakė nesvarbu čia eik, ir nieko nerašyk. Bet aš vistiek atsidariau duris ir išėjau į lauką. Bandžiau užsirašyt diktuojamus skaičius, bet man nesisekė, tiesiog aš jų nesupratau... vis kartojau kaip, kaip, kaip... Kai diktavo dėdė stovėjo priešais, po to kai jau prirašinėjau pilną lapą ir neturėjau kur rašyti daugiau, jis priėjo iš šono, kad matytų ką prirašiau. Bet aš stengiausi uždengti ranka, neberodyti lapo... bet patį lapą laikiau kaip ir rašydama. Bet vistiek dėdė parodė pirštu į patį pirmą mano užrašytą skaičių - ir sako: o šitas geras... Ir, deja prabudau po to... (O ką man padiktavo aš realiai, atsikėlus užsirašiau, tik nežinau - ką tai galėtų reikšti: 5770090 ir dar keletas ženklų, kurių aš čia nerašysiu)