.. tai žinoma sapnas apie jį... jis... žinoma turi ir vardą, bet vardas tegu lieka man :), pavadinkim jį Ambrozu (daugiau nieks šiuo metu neatėjo į galvą) :D. Taigi, netikėtas skambutis ir netikėtas įsiprašymas į svečius, bet ne šiaip į svečius o padirbėti prie kompiuterio... aišku aš jam neatsakau, atvažiauja, įsitaiso prie mano kompiuterio, nežinau ką jis ten daro.. nes aš jį palieku kambaryje vieną... be jokio nerimo pasitikiu ir pan...

...ir staiga skambutis į duris, ir kaip tyčia giminių atvažiuoja, ir juokinga tų giminių privažiuoja daug, viens po kito.. tuoj tetos subėga į virtuvę ir stalas apkrautas vaišių. Vienam kambarį triukšmauja giminės, o kitam kambarį kažką darbuojasi Ambrozas. Aš ateinu į kambarį pas Ambrozą, o tas atsisuka toks piktas... kad net prisėdu ir iš kart pradedu teisintis, nelaukiant kol jis pradės kalbėti, kad aš čia nė prie ko, giminės kaip ir tu paskambinai netikėtai, taip ir jie atvažiavo netikėtai, juk aš jų neišvysiu.

O jis, sako: - aš tikrai ten neisiu,

Aš atsakau, jau su kažkokiu įniršiu..

- o tave niekas ir nekviečia juk.. ten eiti, tau reikia tai ir dirbk, juk netrukdau..

Jis atsisuka, nieko nesako, bet veide matosi mintis "aha netrukdo, tai tu imk ir susikaupk kai už sienos triukšmauja" ir matosi, kad jis man priekaištauja.. ko priėmiau jei negalėjau.. kažkas tokio...

O aš: - gerai klausyk, nusiramink, nori kavos atnešiu ar kažką skanaus? O tas kaip užriks? ką neatsimeni, kad aš kavos negeriu..

- gerai, gerai.. atnešiu vandens, kad taip nori.. apsisukau, eidama prie durų, atidarant duris.. atsisuku dirsteliu į jį.. ir tokią... sakykim riebią mintį (kokią nutylėsim - nieko bjauraus, tačiau realiai jam aš to niekada nesakyčiau) pasiunčiu ir ašara nubyra, nuotaika dingsta..

Uždarau duris, nueinu padarau arbatos... dar sumuštinį įdedu į lėkštutę ir dar norėjau saldaus kažką paimti jau nuo stalo... bet atėjau pasidairiau.. visos.. saldžios lėkštės tuščios... aj.. pagalvojau nėra tai ir apsieis. Atidarau savo kambario duris... o ten ne kambarys o kažkokios džiunglės, tolumoje miškas, kitoj pusėj kažkoks kalnas ir ant viršaus lyktais kažkas mojuoja rankomis... ir tada pradėjau juoktis.. ot ir gerai tegu pasėdi ant kalno.. ramiai dabar padirbs.. tik įdomu iš kur internetą prigriebs ir uždarau duris. Jau apsisuku ir tik tuomet mintis, o tai palauk o kaip mano darbas, juk neišsaugojau ir vėl duris atidarau ir prieš akis kambarys ir jis prie kompiuterio kažką inirtingai su klavišais barbenantis. Ateinu padedu puoduką ir lėkštę ir apsikabinu ir kuždu į ausį: - tau pyktis visiškai ne tinka...

O jis sau toliau barbena klavišais, tarsi manęs ir nebūtų, kažkiek tai suerzina, atsitraukiu, mintis... "ex, užsispyręs kaip asilas". Ir staiga kambarį atsiranda asiliukas... pradedu juoktis, žiūrėk tavo draugas atėjo.. o jis ėmė ir užpyko, atsistojo ir jau eina, aš dar už megztinio pagriebiau, bandžiau stabdyti, aiškinti kad juokauju, ko čia toks rimtas.. o tas ėmė ir išėjo... o aš tik pagalvojau... na ir eik, jei taip nori..

Ankščiau, tokiuose sapnuose, nebuvo tokio susitaikymo su veiksmais, norėjosi kalnus nuversti, bet nepaleisti.. o šį kart tiesiog aš jį paleidau...

A i š k i n a n t i s žiūrėjau: triukšmas | meilė | pyktis | giminės | asilas

Savijauta prabudus: Atsikėliau 7:15 visiškai be nuotaikos, dar pasivarčiau lovoje ir atsikėliau... pakeičiau visus planus, (nors tie planai aišku pasikeitė dar ankščiau, bet tai tiek to..) ir sakykim "užsidariau namuose su savo mintimis" ... tai buvo šv. Kalėdų antra diena.. pasakysit liūdna? tikrai nee.. sakykim, aš iš tų kurie be problemų susiranda ką veikti...

Autoriaus komentaras: tai pasikartojantis sapnas, ankščiau buvau sakykim, tikra kad tokius sapnus išaukia mano nusivylimas, tačiau pradėjau tuo abejoti, ar nebus tokių sapnų priežastis priekaištai... ne mano, bet greičiau man skirti...