Kalėdinė pasaka - geriausia kalėdų dovana

Šalta žiemos naktis. Stūgauja pikti šiaurės vėjai. Sninga... Miške tamsu. Net žvėrims baisu iškišti nosis iš urvelių. Rodos, stipriau pūstelėjus vėjui medžiai nebeatlaikys ir nulūš. Medeliai laikosi iš paskutiniųjų jėgų ir laukia ryto.

Rytą vėjas nurimsta. Toli už miško įsišviečia saulutė, kiemuose išdykauja vaikai. Už miško saulė apšviečia mažą apleistą namelį. Atrodo, kad jame nėra nė gyvos dvasios. Langai įskilę, kaminas sutrupėjęs, pro plyšius stūgauja vėjas.

Staiga atsiveria durys. Iš namelio suskamba muzika, nuaidi per mišką, laukus ir pievas… Voverytė nedrąsiai suglaudžia ausytes, kiškis sprunka į miško tankmę.

Į lauką, pasiramsčiuodamas lazda, eina senelis ir, kvėptelėjęs gryno oro, grįžta į vidų.

Durys vėl prasiveria, senelė nukrypuoja pasisemti vandens iš šulinio. Ant palangės senas radijas groja liūdną dainą…

Pamiršta ta diena, kada šiuose namuose aidėdavo džiaugsmas ir juokas.

Padėjusi kibirą vandens senelė sunkiai atsisėda į krėslą. Raukšlėtu veidu nurieda skaidri ašarėlė.

Ima snigti. Rytoj - Kalėdos. Seneliams nesvarbu, kokia diena šiandien, kokia bus rytoj ar po mėnesio. Tad ir Kalėdos jiems nerūpi.

Jau trejus metus jie gyvena tokioj nevilty… Jų neaplanko net patys brangiausi žmonės – vaikai ir anūkai.

Seneliai jaučiasi tokie užmiršti ir nereikalingi. O ankščiau būdavo visai kitaip… Dar maži vaikai lakstė, žaidė. Dabar jau turi savo šeimas ir savo gyvenimą. Seneliai dar atsimena, kaip Kūčių stalas lūžo nuo gausybės patiekalų. Atsimena šypsenas artimųjų veiduose…

Senutė besvajodama užmigo krėsle, senelis šiaip ne taip pasiekė lovą. Naktis buvo rami. Nesiautė vėjai, nelaužė medelių.

Puriame sniege buvo matyti žvėrelių pėdsakai, pamesti voverės kankorėžiai ir eglės šakelė.

Rytą įsišviečia saulė, toli sučirškia žvirbliukas tarsi sveikindamas visus su Kalėdomis. Nuo saulės šilumos tirpsta varvekliai ir vienas po kito lašeliai krenta į sniegą.

Nežinia iš kur pasigirsta garsus sprogimas.

Seneliai bemat pabunda ir ima žvalgytis. Daug laiko nereikėjo senukams suprasti, kad jie yra ne namie. Aplinkui skraido auksiniai drugeliai. Sidabriniai laumžirgiai puošia eglę įvairiaspalviais žaisliukais. Per purius debesis šokinėja arkliukai su žvilgančiomis pasagomis. Po egle nedrąsiai tupi kiškis suglaudęs ausis.

Staiga pradeda lyti spalvotas lietus. Ant debesų kilimo krenta mėlyni, raudoni ir žali lašai. Senelė juos bando sugauti, bet jie tarsi ištirpsta ore. Seneliai pasitrina akis. Jiems rodosi, kad tai tik sapnas, o pabudę sugrįš į paprastą kasdienybę. Bet seneliai neprabunda. Jie vis dar čia – svajonių ir stebuklų šalyje! Šalyje, kurioje dar nieks nebuvo, nieks neatkeliavo ir apie ją nežinojo.

Seneliai tolumoje išvysta neaiškų skrendantį šešėlį. Primerkia akis, kad geriau matytų – kas tai. Šešėlis vis artėja ir seneliai pamato ilgaplaukę merginą su balta pūsta suknele ir švytinčia lazdele. Tai buvo fėja – tos šalies karalienė ir šeimininkė.

Kai ji priskrenda prie pat senelių, jos lazdelė nušvinta akinama balta spalva. Ant lazdelės atsiranda pilkos spalvos juostelės ir pamažu jos vis ryškėja.

Seneliai išvysta šypseną fėjos veide ir patys nusišypso.

- Sveiki, mieli svečiai! – mandagiai pasisveikina baltoji fėja. – Dar jūsų nepažindama matau, kad esate geri be piktų ketinimų žmonės.

Seneliai susižvalgo, bet tyli.

- Mano lazdelė niekada nemeluoja. Kuo geresnis žmogus, tuo šviesesne spalva ji įsišviečia. Balta spalva daug ką pasako apie žmogų. Galiu drąsiai sakyti, jog esate nuoširdūs, atviri…

Fėja nutyla ir giliai atsidūsta.

- Pilka spalva reiškia liūdesį ir nusivylimą… - taria ji liūdnai. - Tikriausiai…

- O kaip nebūsi liūdnas, - nutraukia fėją senelis, - kai vaikai ir anūkai neaplanko,net laiško neparašo. Užmiršo mus… Niekam mūsų nebereikia.

Fėja susiraukia ir pabara senuką už tokius žodžius.

- Visi mes esam kažkam reikalingi, visi esam mylimi, tik kai kuriems sunku ta meilę parodyti. O už tai, kad esate tokie atviri ir geri, išpildysiu vieną norą.

- Noriu, - susimąstė senelė. – Nors vienąkart pamatyti savo vaikus ir anūkus. Ar dideli užaugę anūkėliai?.. Ar sveiki vaikai?.. Ar…

Senelei nespėjus pasakyti, vėl pasigirsta sprogimas ir fėja dingsta.

Nuo sprogimo dūmuose senukai nieko nemato. Senelis pamosuoja rankomis, kad dūmai išsisklaidytų.

Tada ir įvyksta didžiausias stebuklas. Dūmams išsisklaidžius seneliai negali patikėti savo akimis. Senelis vos gaudo kvapą, o senelei iš džiaugsmo skruostais rieda ašaros. Prieš juos stovi jie – vaikai ir anūkai. Anūkai, kurių senukai galvojo nebepamatysią. Vaikai, kurie buvo ir yra jų visas gyvenimas, visas džiaugsmas ir laimė.

Vaikai ir anūkai puolė seneliams į glėbį. Verkė visi. Tik tos ašaros buvo nebe skausmo, o laimės. Kalėdos – stebuklų ir vilties šventė, kuri laidžia žmonėms pajusti artimųjų meilę ir šilumą.

Širdys plakė dar stipriau. Grojo stebuklingai graži ir linksma muzika. Čirškė žiogai, čiulbėjo paukščiai.

Senelių gyvenimas nušvito ryškiomis spalvomis.

Už savo geraširdiškumą ir atvirumą senukai gavo pačią nuostabiausią ir brangiausią Kalėdų dovaną…
Atsiuntė: 2009 | Greta Jasiulionytė

Atgal

Kalėdinė pasaka - geriausia kalėdų dovana

Įdomybės

Mintys, citatos apie sapnus

Nepasiklojai lovos.. pasirodo gerai padarei :)

Renkamės arbatą pagal zodiako ženklą

Patarimai - kaip gerai išsimiegoti? - Miegamasis