|
2024-03-29
|
Svetainės forumo lankytojų eilėraščiai apie meilę, liūdesį, džiaugsmą ir pan.
Ėjau senu dulkėtu keliu - tarp žemės ir dangaus, tarp šaltos tikrovės ir šiltų sapnų. Ieškojau spindulėlio vilties iš paskutinių jėgų, kuris nušviestų man kelią namo, kuris suteiktų mano gyvybei vertės... pakelėj dar vienas žiedas gėlės, kaip betkuris matytas anksčiau. Bet tik nuskynus jį pamačiau, kad švyti jis kaip mėnulis meiliai, ir it ašaroj lūžta jo spinduliai. Jie glostė mano veidą ir mylėjo, It motinos žvelnios rankos globojo... pirmoji šypsena ir vėl pirmoji mano veide įpūtė karštas žarijas ir gyvenimo ugnis jau taikės pasiglemžt mano sielą, o jos liežuviai jau laižė mano krūtinę, besiliejančią beribiais troškimais. Bet nupūtė vėjas šiltus saulės spindulius, nuvyto rankose gražioji gėlė, o supuvusios šaknys kaip skystimas šlykštus užliejo karčiom ašarom sielos sparnus, užgesino mano šventąją nuodėmingąją ugnį... Mane blogio šaknys išrėžė kaip šunį. Dangus pradingo, pradingo sapnai, pradingo kelias, pradingo namai... nėra kur grįžti, kur eiti nėra, net ašara ant skruosto, net ji netyra. Atimta viskas, kas buvo Verta. bet liko... žemė "Tik žemė liks visada" | Lina | 2008.06.19
Sekantis >>> autoriaus eilėraštis
|
2oo5 - 2024 © www.sapnai.net |