Buvo šiltas gegužės sekmadienis, žydėjo obelys. Mano gerklėje įstrigęs ugnies kamuolys, vis labiau ir labiau gniauždamas kvėpavimą, įkyriai kartojo: mirtis ęia pat, ji visada greta mūsų, ji nuolat vaikšto mums už nugaros. Pirmą kartą pajutau, kad tikrai galiu numirti. Tada dar nieko neišmaniau apie tai, kad siela gali tapti nemirtinga, o numirti visam laikui - oi, kaip nesinorėjo. Atsipeikėjau ligoninėje. Atlikti skubūs kraujo tyrimai patvirtino, jog iš tikrųjų ta, kuri vilki juodais rūbais, buvo čia pat.
        Tada, pirmą kartą ir susimąščiau apie gyvenimo prasmę. Liga leido suvokti tai, ko normaliomis sąlygomis suvokti beveik neįmanoma. Nors tas suvokimas ir yra kiekviename iš mūsų, bet jis tūno labai giliai. Ir dažniausiai tik ekstremaliose situacijose žmogus rimtai susimąsto apie tai, ką daro ne taip savo gyvenime.
        Vienas anglų gydytojas yra pasakęs, kad liga - ne bausmė ar žiaurastis, o tiktai koreguojantis instrumentas, kuriuo naudojasi mūsų siela, norėdama nurodyti mums mūsų klaidas, sulaikyti nuo dar didesnių paklydimų, apsaugoti nuo dar didesnės bėdos, sugrąžinti mus į tiesos ir šviesos kelią.
        Tada, kai liga laikė sugniaužusi savo kietomis rankomis mano gerklę ir tris dienas neleido kalbėti, supratau, kad jeigu noriu ir toliau gyventi, turiu iš esmės daug ką pakeisti savo gyvenime. Pakeisti viską, kuo esu nepatenkinta. O kad galėčiau viso to imtis, visų pirma turiu pasikeisti pati, pakeisti savo požiūrį į žmones ir aplinkybes. Žmogus gali padaryti tik tai, ką daro, ir niekada nepadarys to, ko nedaro. Tada, pamenu, pirmą kartą aiškiai išgirdau savo vidinį balsą tariant - jei nesugebėsiu to padaryti, įsijungs savęs naikinimo programa. Kažkodėl galvoje sukosi mintis, kad galiu susirgti vėžiu (tuo metu dirbau su radioaktyviomis medžiagomis). Dabar jau tuo neabejoju, tai buvo labai rimtas įspėjimas, kad pakeiščiau darbą.
        Nuo to įvykio praėjo jau daugiau kaip treji didelių ieškojimų metai. Teorija, praktika ir vėl teorija. Per dviejus metus perskaičiau tiek knygų, kiek nebuvau skaičiusi per visus keturiasdešimt savo gyvenimo metų.
        Dabar galiu drąsiai teigti, kad mūsų kūnas, o ir visas mūsų gyvenimas - tai ne kas kita, kaip tiksli mūsų dvasinės būsenos kopija. Dvasia yra tai, kas formuoja mūsų kūną ir nusako mūsų likimą.
        Juk žmogus - tai ne vien tik kūnas. Tai kartu ir labai sudėtinga energetinė - informacinė (lauko) žmogaus forma, kurioje yra mūsų sąmonė, jausmai, atmintis, energija, priverčianti kūną judėti ir valdanti visus jame vykstančius procesus. Liga pirmiausia pradeda graužti žmogaus dvasinį kūną. Ir pasirodo norint išgydyti jį, o kartu su juyo ir visą organizmą, reikalingos žinios, ne visiškai atitinkančios tas, kuriomis remiasi šiuolaikinė medicina, gydydama žmogaus kūną.
        Manoma, kad daugiau kaip 70% įvairių susirgimų turi psichosomatinį pagrindą. Psicho - priklauso protui, o somatinis - kūnui. Taigi pats terminas "psichosomatinis" reiškia, kad kūnas suserga "padedant" protui. Tai atsitinka dėl to, kad įvairios nuoskaidos ir skausmingos emocijos, kurias kažkada žmogus išgyveno ir nesugebėjo nuo jų apsiginti, užsifiksavo ir nusėdo tam tikrų energitinių kompleksų, emocinių šlakų pavidalu jo atminties "bankuose".
        Jeigu žmogus suvoks savo ligos priežastį, jis sugebės išvengti jos pasekmių - teigia dianetika - mokslas apie žmogaus dvasios sveikatą.
        Kiekvienas ligos simptomas - tai specifinis įspėjimas, pranešimas, kurį reikia suvokti, priimti ir integruoti norint pasveikti. Tai terapija, reikalaujanti aktyvaus mąstymo proceso. Tokiu būdu liga kartu yra tarsi dvasinio tobulėjimo galimybė.
        Jeigu iki šiol gyvenome disharmonijoje, tai dėl to, kad visą laiką kažko patys savyje nenorėjome priimti, kažką atstūmėte, galbūt netgi kovojome su tuo arba tiesiog nekreipėme į tai dėmesio. Įtampa atsiranda dėl to, kad mes visą laiką slopiname tai, kas mumyse egzistuoja. Gyvenimas mumyse neteka laisvai. Spaudimas visuomet sukelia pasipriešinima. todėl reikėtų neteisiant savęs atidžiau pažvelgti - o kas gi vis dėlto mumyse gyvena?
        Todėl iš esmės kalbame ne apie tai, kad reikia kovoti su liga, o apie tai, kaip suvokti jos reikšmę ir prasmę, pamatyti, ko mums trūksta, kodėl nesijaučiame vientisi, vieningi, kodėl prarandame pusiausvyrąm, harmoniją. Visa tai suvokus, liga tampa nebereikalinga, organizmas pasveiksta. Iš tikrųjų visos psichosomatinės ligos yra labai paviršutinės. Dianetikos - mokslo apie žmogaus dvasios sveikatą - tėvas Ronas Chabartas, remdamasis praktika, tvirtina, kad skausmą žmogaus organizme galima sunaikinti labai nesunkiai. Pakanka tik suteikti jam truputį dėmesio.
        Štai ką mano, gydytoja, tyrinėjanti būtent šį mokslą, Luiza Hei apie įvairių organų susirgimų ir ligų metafizinę prasmę.